Ben: Sveiki sugrįžę į „Vocafy: kalba realiame gyvenime“. Aš – Benas. Šiandien keliaujame į Rytų Aziją patyrinėti kalbos, kuri žavi daugybę besimokančiųjų ir pirmą kartą pamačius gali atrodyti gana bauginanti. Tai – japonų kalba.
Ben: Welcome back to Vocafy Language in Real Life. I'm Ben. And today we're heading to East Asia to explore a language that fascinates a lot of learners—and can look fairly intimidating the first time you see it. Japanese.
Mano įprastos bendravedės Claros šiandien nėra, tad prie manęs prisijungė Sarah. Malonu Jus matyti laidoje.
My usual co-host Clara is away, so today I'm joined by Sarah. Welcome to the show.
Sarah: Sveiki, Benai. Smagu čia būti.
Sarah: Hi Ben. It's great to be here.
Ir taip, pirmasis susidūrimas su japonų kalba gali būti įspūdingas. Jei naudojate lotyniškąją abėcėlę, net visai paprastas japoniškas sakinys gali atrodyti taip, lyg jame būtų sumaišytos kelios rašto sistemos.
And yes, Japanese can make quite an entrance. If you're used to the Latin alphabet, even a completely ordinary Japanese sentence can look like several writing systems have been mixed together.
Ben: Tam tikra prasme taip ir yra. Matome sudėtingus rašmenis, paskui – vingiuotus simbolius, o tada – ryškesnes, kampuotesnes formas. Ar besimokant japonų kalbos iš esmės tenka mokytis trijų abėcėlių?
Ben: Which, in a way, they have. You've got these complex characters, then curvy symbols, then sharper, more angular ones. Are Japanese learners basically learning three alphabets?
Sarah: Ne visai. Japonų kalboje paprastai kartu naudojamos trys rašto sistemos, tačiau kiekviena atlieka skirtingą vaidmenį.
Sarah: Not quite. Japanese normally uses three scripts together, but they have different roles.
Pirmoji – kandži. Istoriškai šie rašmenys atkeliavo iš kinų rašto, nors per daugelį amžių japonai juos pritaikė savo kalbai. Kandži rašmenys glaudžiai susiję su reikšme ir dažnai vartojami svarbioms žodžio dalims rašyti, pavyzdžiui, daiktavardžiams ir daugelio veiksmažodžių bei būdvardžių šaknims.
The first is Kanji. These characters came historically from Chinese writing, although Japanese has adapted them over many centuries. Kanji are strongly connected with meaning and are often used for important parts of words—things like nouns and the main part of many verbs and adjectives.
Pavyzdžiui, 山 yra kandži rašmuo, skaitomas yama ir reiškiantis „kalnas“.
For example, 山 is the kanji for yama, "mountain."
Ben: Vadinasi, tai ir yra ta sudėtingai atrodanti dalis.
Ben: So that's the complicated-looking part.
Sarah: Dažniausiai taip. Viena iš priežasčių, kodėl kandži išmokti reikia laiko, – tas pats rašmuo, priklausomai nuo žodžio ir konteksto, gali būti skaitomas keliais būdais.
Sarah: Usually, yes. And one reason kanji take time to learn is that a character can have more than one reading depending on the word and context.
Tada yra hiragana. Jos simboliai žymi trumpus garsinius vienetus – maždaug japonų kalbos ritminius taktus. Hiragana atlieka daug gramatinių funkcijų. Ją pamatysite dalelytėse, veiksmažodžių galūnėse ir daugelyje žodžių, kurie nerašomi kandži.
Then there is Hiragana. Its symbols represent small sound units—roughly the rhythmic beats of Japanese speech. Hiragana does a lot of grammatical work. You'll see it in particles, verb endings and many words that aren't written with kanji.
Galiausiai – katakana, žyminti tą patį pagrindinį garsų rinkinį, bet kitais simboliais. Ji ypač dažnai vartojama svetimos kilmės skoliniams, užsienietiškiems vardams ir kai norima ką nors pabrėžti.
And finally there's Katakana, which represents the same basic set of sounds but uses a different set of symbols. It's especially common for foreign loanwords, foreign names and certain kinds of emphasis.
Ben: Taigi šios trys sistemos tarpusavyje nekonkuruoja. Jos pasidalija darbus.
Ben: So the three systems aren't competing with each other. They divide up the work.
Sarah: Būtent.
Sarah: Exactly.
Pažvelkime į paprastą sakinį apie kavos gėrimą. Pagrindiniams japoniškiems žodžiams gali būti vartojami kandži rašmenys, gramatinės galūnės ir dalelytės rašomos hiragana, o kōhī – „kava“ – paprastai rašoma katakana.
Take a simple sentence about drinking coffee. The core Japanese words might use kanji, grammatical endings and particles appear in hiragana, and kōhī—coffee—is normally written in katakana.
Iš pradžių šis mišinys atrodo chaotiškas. Tačiau supratus, ką daro skirtingos rašto sistemos, jis ima teikti užuominų apie sakinio sandarą.
At first that mixture looks chaotic. Once you know what the different scripts are doing, it starts giving you clues about the sentence.
Ben: Jau skamba gerokai mažiau bauginamai.
Ben: That's already much less frightening.
Tačiau tada prieiname gramatiką. Japonų kalba garsėja tuo, kad veiksmažodis joje atsiduria sakinio gale.
But then we get to grammar. Japanese is famous for putting the verb at the end.
Sarah: Tai vienas didžiausių skirtumų, kuriuos pastebi anglakalbiai.
Sarah: That's one of the biggest differences English speakers notice.
Anglų kalboje paprastai laikomasi tvarkos veiksnys–tarinys–papildinys. „Aš valgau obuolį.“
English usually follows Subject-Verb-Object. "I eat an apple."
Japonų kalbos žodžių tvarka dažnai apibūdinama kaip veiksnys–papildinys–tarinys. Todėl galima pasakyti
Japanese is commonly described as Subject-Object-Verb. So you can get
「私はりんごを食べます」
「私はりんごを食べます」
Watashi wa ringo o tabemasu.
Watashi wa ringo o tabemasu.
Labai apytiksliai: „Kalbant apie mane, obuolį valgau.“
Very roughly, "As for me, apple eat."
Svarbiausia, kad pagrindinis tarinys paprastai atsiduria sakinio pabaigoje.
The important thing is that the main predicate normally comes toward the end.
Ben: Bet jei žodžių tvarka japonų kalboje lankstesnė, kaip suprasti, kokį vaidmenį atlieka kiekvienas žodis?
Ben: But if Japanese word order is more flexible, how do people know which word is doing what?
Sarah: Čia nepaprastai praverčia dalelytės.
Sarah: This is where particles become incredibly useful.
Tai trumpos gramatinės žymės, einančios po žodžių ar frazių ir nurodančios jų vaidmenį.
They're short grammatical markers that come after words or phrases and tell you something about their role.
Mūsų sakinyje wa pažymi watashi – „aš“ – kaip temą. Dalelytė o pažymi ringo – „obuolį“ – kaip veiksmažodžio papildinį.
In our sentence, wa marks watashi—"I"—as the topic. The particle o marks ringo—"apple"—as the object of the verb.
Dalelytes galima įsivaizduoti kaip mažas etiketes, pritvirtintas prie sakinio dalių.
You can think of particles as little labels attached to parts of the sentence.
Ben: Taigi anglų kalba labai priklauso nuo žodžių vietos, o japonų kalba gali labiau remtis šiomis etiketėmis.
Ben: So English relies quite heavily on position. Japanese can rely more on these labels.
Sarah: Tai naudingas būdas apie tai galvoti, nors žodžių tvarka japonų kalboje nėra visiškai laisva.
Sarah: That's a useful way to think about it, although Japanese word order isn't completely free.
Ir yra dar vienas skirtumas, kurį besimokantieji pastebi gana greitai. Japonų kalboje dažnai nepasakoma tai, kas visiems jau aišku.
And there's another difference that learners discover quite quickly. Japanese often leaves things out when everybody already knows what they are.
Nebūtina vis kartoti „aš“ ar „Jūs“, jei iš konteksto aišku, apie ką kalbama.
You don't have to keep saying "I" or "you" if the context makes it obvious.
Ben: Tai skamba veiksmingai, bet pradedančiajam turbūt pavojinga.
Ben: Which sounds efficient, but probably dangerous for a beginner.
Sarah: Iš pradžių taip. Besimokantieji dažnai ieško veiksnio ir galvoja: „Pala, o kur jis dingo?“
Sarah: At first, yes. Learners often search for the subject and think, "Wait—where did it go?"
Tačiau ilgainiui tampa aišku, kad pokalbio dalyviams trūkstama informacija iš tiesų nėra dingusi. Kontekstas leidžia ją suprasti.
But eventually you start noticing that the missing information isn't really missing for the people in the conversation. It's understood from context.
Ben: Taip sklandžiai pereiname prie kito garsaus japonų kalbos bruožo – mandagumo.
Ben: That brings us nicely to another famous part of Japanese. Politeness.
Dažnai girdime apie keigo – sudėtingą sistemą, dėl kurios kalbėjimo būdą reikia keisti pagal tai, su kuo kalbamasi.
People often hear about Keigo, this complicated system where you have to change the way you speak depending on the person in front of you.
Kiek iš tiesų šie skirtumai ryškūs?
How dramatic is it really?
Sarah: Sistema tikrai egzistuoja ir gali būti gana įmantri.
Sarah: The system is real, and it can become quite sophisticated.
Japonų kalboje yra įprastas mandagusis stilius, pagarbiosios formos, išaukštinančios kito žmogaus veiksmus, ir kukliosios formos, pabrėžiančios žemesnę kalbėtojo ar jo grupės padėtį kito asmens atžvilgiu.
Japanese has ordinary polite speech, respectful forms that elevate another person's actions, and humble forms that lower the speaker's own side in relation to someone else.
Kartais tam vartojami specialūs žodžiai, o kartais – gramatinės konstrukcijos.
Sometimes that involves special vocabulary. Sometimes it involves grammatical patterns.
Taigi taip, su artimu draugu japoniškai galima kalbėti pastebimai kitaip nei su klientu, vyresniuoju kolega ar per oficialų susitikimą.
So yes, the Japanese you use with a close friend can be noticeably different from the Japanese used with a customer, senior colleague or someone you're meeting formally.
Ben: Vadinasi, tai kur kas daugiau nei tiesiog pridėti žodžio „pone“ atitikmenį.
Ben: So much more than adding the equivalent of "sir."
Sarah: Be abejo.
Sarah: Definitely.
Tačiau nenorėčiau, kad pradedantiesiems atrodytų, jog kiekvienas pokalbis yra socialinių spąstų laukas.
But I wouldn't want beginners to imagine that every conversation is a social minefield.
Dar gerokai prieš įvaldant formalųjį keigo, paprasta mandagia japonų kalba galima pasakyti labai daug. Net gimtakalbiai kai kurių oficialesnių normų išmoksta tik pradėję profesinį gyvenimą.
You can communicate a lot with basic polite Japanese long before you master formal keigo. Even native speakers learn some of the more formal conventions as they enter professional life.
Svarbus ir kontekstas. Kalbos pasirinkimui įtakos gali turėti amžius, pažinties artumas, profesinis vaidmuo, situacija ir tai, ar žmogus laikomas savos grupės nariu.
And context matters. Age, familiarity, professional role, the situation and whether someone is considered part of your own group can all affect the language people choose.
Ben: Tai daug įdomiau, nei tiesiog teigti: „Japonai nepaprastai mandagūs.“
Ben: That's much more interesting than simply saying, "Japanese people are extremely polite."
Sarah: Būtent. Mandagumas egzistuoja visose kalbose. Japonų kalba tiesiog itin aiškiai įtvirtina kai kuriuos socialinius skirtumus gramatikoje ir nusistovėjusiose kalbos normose.
Sarah: Exactly. Politeness exists in every language. Japanese simply grammaticalises and conventionalises some social distinctions in particularly visible ways.
Ben: Dabar išsiaiškinkime dar vieną dalyką.
Ben: Now let's clear up something else.
Japonų kalboje vartojami kinų rašmenys, todėl žmonės natūraliai mano, kad japonų ir kinų kalbos turėtų būti artimai giminingos.
Japanese uses Chinese characters, so people naturally assume Japanese and Chinese must be closely related languages.
Ar taip yra?
Are they?
Sarah: Ne. Bent jau jos nepriklauso tai pačiai kalbų šeimai.
Sarah: No. Not in the sense of belonging to the same language family.
Japonų kalba priklauso japonų kalbų šeimai, kuriai taip pat priklauso Riūkiū kalbos. Kinų kalba priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimai.
Japanese belongs to the Japonic language family, which also includes the Ryukyuan languages. Chinese belongs to the Sino-Tibetan family.
Pagrindinė jų sandara labai skiriasi.
Their basic structures are very different.
Tačiau teigti, kad jų ryšys apsiriboja raštu, irgi būtų klaidinga.
But saying that the connection ends with writing would also be misleading.
Ben: Nes Kinija japonų kalbai padarė daug platesnę įtaką?
Ben: Because China influenced Japanese much more broadly?
Sarah: Labai didelę.
Sarah: Very much so.
Japonų kalba perėmė kinų rašmenis, o bėgant amžiams – ir daugybę žodžių iš kinų kalbos. Todėl šiuolaikinės japonų kalbos žodyne yra didelis kinų kilmės žodžių sluoksnis.
Japanese adopted Chinese characters and also borrowed a huge amount of vocabulary from Chinese over centuries. So modern Japanese contains a large layer of Sino-Japanese words.
Tai šiek tiek primena milžinišką lotynų ir prancūzų kalbų įtaką anglų kalbos žodynui, tik Japonijoje rašto istorija šį ryšį dar labiau išryškina.
It's a little like the enormous influence Latin and French had on English vocabulary—except that in Japan the history of writing makes the connection even more visible.
Taigi japonų ir kinų kalbos genealoginiu požiūriu nėra artimai giminingos, tačiau jas sieja itin svarbi kultūrinių ir kalbinių ryšių istorija.
So Japanese and Chinese aren't close genetic relatives, but they have an extremely important history of cultural and linguistic contact.
Ben: Ir skamba jos labai skirtingai.
Ben: And they sound very different too.
Kinų kalbos garsėja tonais. Japonų kalba nėra toninė ta pačia prasme, tiesa?
Chinese languages are famous for tone. Japanese isn't a tonal language in quite the same way, right?
Sarah: Taip, nors čia svarbi viena detalė.
Sarah: Right, although there's an important detail.
Tokiose kalbose kaip mandarinų kinų skirtingi tonai gali skirti daugybę žodžių. Standartinėje Tokijo japonų kalboje vietoj to veikia sistema, paprastai vadinama melodiniu kirčiu.
In languages such as Mandarin Chinese, different tone patterns can distinguish many words. Standard Tokyo Japanese instead has what's usually called a pitch-accent system.
Tono aukštis vis tiek gali skirti žodžius, tačiau ši sistema veikia kitaip.
Pitch can still distinguish words, but the system works differently.
Tačiau pradedantiesiems japonų kalbos tarimas turi ir palankių ypatybių. Balsių sistema gana nedidelė, o išmokus kanos rašmenis rašybos ir pagrindinio tarimo ryšys tampa daug nuoseklesnis nei anglų kalboje.
For a beginner, though, Japanese pronunciation has some friendly features. It has a relatively small vowel system, and once you've learned kana, the relationship between writing and basic pronunciation is much more regular than English spelling.
Ben: Taigi ar japonų kalbos tarimas lengvas?
Ben: So is Japanese pronunciation easy?
Sarah: Sakyčiau, pagrindus gana lengva perprasti, bet jų negalima vadinti tiesiog „lengvais“.
Sarah: I'd say the basics are approachable rather than simply "easy."
Vis tiek tenka priprasti prie ilgųjų ir trumpųjų garsų, sudvejintų priebalsių, ritmo ir melodinio kirčio. Šie skirtumai gali būti reikšmingi.
Learners still have to get used to things like long and short sounds, doubled consonants, rhythm and pitch accent. Those differences can matter.
Tačiau, palyginti su rašto sistema, besimokantiesiems dažnai gana anksti pavyksta pradėti suprantamai tarti japoniškus garsus.
But compared with the writing system, learners often find that they can start producing understandable Japanese sounds relatively early.
Ben: O tada Japonija tarsi atsilygina tuo pačiu, skolindamasi daugybę anglų kalbos žodžių.
Ben: And then Japan seems to return the favour by borrowing enormous numbers of English words.
Sarah: Taip.
Sarah: It does.
Šiuolaikinė japonų kalba gausiai skolinosi iš anglų kalbos, o šie žodžiai paprastai rašomi katakana.
Modern Japanese has borrowed heavily from English, and these words usually appear in katakana.
Tačiau jie ne visada elgiasi taip, kaip tikėtųsi anglakalbis.
But they don't always behave exactly as an English speaker expects.
Pasiskolintas žodis gali pakeisti tarimą, sutrumpėti ar net įgyti naują reikšmę.
A borrowed word can change its pronunciation, become shorter or even develop a new meaning.
Pavyzdžiui, manshon kilo iš anglų kalbos žodžio mansion. Japonų kalboje jis paprastai reiškia tam tikro tipo daugiabutį gyvenamąjį namą, o ne milžinišką prabangų namą.
Take manshon, from English "mansion." In Japanese it normally refers to a type of apartment or condominium building—not a giant luxury house.
Ben: Dėl to būsto apžiūra galėtų gerokai nuvilti.
Ben: That could lead to a fairly disappointing property viewing.
Sarah: Arba tai būtų stebėtinai įperkamas „prabangus dvaras“.
Sarah: Or a surprisingly affordable mansion.
Dar yra wasei-eigo, pažodžiui – „japonų sukurta anglų kalba“. Tai Japonijoje iš angliškai atrodančių elementų sukurti posakiai.
And then there's wasei-eigo, literally "Japanese-made English." These are expressions created in Japan from English-looking material.
Klasikinis pavyzdys – salaryman: samdomas įmonės darbuotojas; tradiciškai šiuo žodžiu ypač dažnai vadinamas biure dirbantis vyras.
A classic example is salaryman, referring to a salaried company employee, traditionally especially a male white-collar worker.
Atrodo, kad tai turėtų būti įprastas anglų kalbos žodis, tačiau jis atsirado kaip japoniškas posakis.
It sounds as though it should be ordinary English, but the word developed as a Japanese expression.
Ben: Taigi net skolindamasi žodį japonų kalba nebūtinai palieka jį nepakeistą.
Ben: So even when Japanese borrows, it doesn't necessarily leave the word untouched.
Sarah: Būtent. Skolintis nereiškia kopijuoti. Kalbos perkuria žodžius, kad šie derėtų prie jų garsų sistemos, gramatikos ir kultūros.
Sarah: Exactly. Borrowing doesn't mean copying. Languages reshape things to fit their own sound system, grammar and culture.
Ben: Dar viena japonų kalbos žodyno dalis atrodo nepaprastai išraiškinga – visi tie žodžiai, kurie skamba kaip jų apibūdinami dalykai.
Ben: There's another part of Japanese vocabulary that always seems incredibly expressive. All those words that sound like what they're describing.
Sarah: Japonų kalboje yra nepaprastai gausi mimetinių, arba garsų simbolikos, žodžių grupė.
Sarah: Japanese has a remarkably rich group of mimetic, or sound-symbolic, words.
Kai kurie iš tiesų yra tai, ką vadintume onomatopėja.
Some really are what English speakers would call onomatopoeia.
Pavyzdžiui, zaa-zaa gali perteikti smarkaus lietaus garsą.
For example, zaa-zaa can describe the sound of heavy rain.
Tačiau japonų kalbos garsų simbolika aprėpia kur kas daugiau nei tikrus garsus.
But Japanese sound symbolism goes much further than actual noises.
Kira-kira gali apibūdinti ką nors žėrintį ar spindintį.
Kira-kira can describe something glittering or sparkling.
O waku-waku apibūdina džiaugsmingą, nekantrų jaudulį laukiant ko nors malonaus.
And waku-waku describes that excited, expectant feeling when you're looking forward to something.
Ben: Vadinasi, garsai perteikia net tuos dalykus, kurie patys jokio garso neskleidžia.
Ben: So you're imitating things that don't actually make a sound.
Sarah: Būtent.
Sarah: Exactly.
Mimetiniai žodžiai gali perteikti judėjimą, tekstūrą, išvaizdą, fizinius pojūčius ir emocijas.
There are mimetic words for movement, texture, appearance, physical sensations and emotions.
Iš dalies todėl juos taip lengva įsiminti. Žodžio skambesys dažnai tarsi susijęs su jo apibūdinama patirtimi.
That's part of what makes them so memorable. The sound of the word often feels connected to the experience it's describing.
Ben: Dabar pagaliau priėjome mūsų pavadinime minimą posakį 「空気を読む」– kūki o yomu.
Ben: Now we finally come to the phrase in our title, 「空気を読む」—kūki o yomu.
Pažodžiui – „skaityti orą“.
Literally, "read the air."
Ką tai iš tikrųjų reiškia?
What does that actually mean?
Sarah: Lietuviškai natūraliai dažnai sakytume „pajusti atmosferą“.
Sarah: A natural English equivalent would often be "read the room."
Tai reiškia pastebėti nuotaiką, žmonių tarpusavio santykius ir tai, kas tiesiogiai nepasakoma, o tada atitinkamai elgtis.
It means noticing the mood, the relationships between people and the things that aren't being stated directly—and adjusting your behaviour accordingly.
Įsivaizduokite, kad dalyvaujate susitikime. Niekas tiesiai nepasako, kad sumanymo reikėtų atsisakyti, tačiau iš reakcijų prie stalo nujaučiate, jog toliau primygtinai jį siūlyti būtų nejauku.
Imagine you're in a meeting. Nobody explicitly says that an idea should be dropped, but you can sense from the reactions around the table that continuing to push it would be awkward.
Tai ir yra gebėjimas „skaityti orą“.
You've read the air.
Ben: Ir tai dažnai siejama su mintimi, kad japonų kalba yra „aukšto konteksto kalba“.
Ben: And this is often connected to the idea that Japanese is a "high-context language."
Sarah: Taip, nors šį apibūdinimą vartoti reikėtų atsargiai.
Sarah: Yes, although I'd be careful with that phrase.
Kartais japonų kultūra apibūdinama kaip „aukšto konteksto“. Tai reiškia, kad žmonės gana smarkiai kliaujasi bendromis aplinkybėmis ir numanoma informacija.
You sometimes hear Japanese culture described as "high-context," meaning that people rely relatively heavily on shared circumstances and implicit information.
Tai gali būti naudingas atspirties taškas, tačiau tai nėra japonų kalbos gramatikos dėsnis ir jokiu būdu nereiškia, kad visi japonai bendrauja netiesiogiai.
That can be a useful starting point, but it isn't a law of Japanese grammar, and it certainly doesn't mean every Japanese person communicates indirectly.
Tačiau drąsiai galima teigti viena: kontekstas japonų kalboje išties svarbus.
What we can say is that context really does matter in Japanese.
Kai veiksniai ir papildiniai aiškūs, kalbėtojai dažnai jų nemini. Tinkamas mandagumo lygis priklauso nuo santykių ir situacijos. O tokie posakiai kaip kūki o yomu rodo, kad dėmesys neišsakytai socialinei informacijai šioje kultūroje gerai pažįstamas ir svarbus.
Subjects and objects are often omitted when they're obvious. The appropriate level of politeness depends on the relationship and situation. And expressions like kūki o yomu show that attention to unspoken social information is culturally familiar and important.
Ben: Taigi mokantis japonų kalbos nereikia tikėtis atrasti, kad japonai kažkaip bendrauja telepatiškai.
Ben: So learning Japanese isn't about discovering that Japanese people somehow communicate telepathically.
Sarah: Deja, ne. Tai gerokai paspartintų kalbų mokymąsi.
Sarah: Unfortunately not. That would make language learning much quicker.
Tačiau pamažu vis lengviau priimti tai, kad kai kurios informacijos kartoti nereikia.
But you do gradually become more comfortable with information that doesn't need to be repeated.
Mokymosi pradžioje norisi, kad kiekvienas sakinys tiksliai pasakytų, kas ką kam padarė.
At first, a learner wants every sentence to tell them exactly who did what to whom.
Vėliau kyla kitas klausimas: „Atsižvelgiant į viską, kas čia vyksta, kas būtų savaime suprantama?“
Later, you start asking a different question. "Given everything that's happening here, what would naturally be understood?"
Ir tai naudingas požiūrio pokytis.
And that's a useful shift.
Ben: Man patinka.
Ben: I like that.
Taigi pažintis su japonų kalba prasideda nuo to, kas atrodo kaip nepažįstamų simbolių siena. Tačiau įsižiūrėjus paaiškėja, kad kiekviena rašto sistema atlieka savo darbą. Dalelytės padeda sudėlioti sakinį. Veiksmažodis paprastai įtvirtina jo pabaigą. Mandagumas atspindi santykius ir situacijas. O kontekstas leidžia nekartoti to, ką visi ir taip supranta.
So Japanese begins with what looks like a wall of unfamiliar symbols. But once we look closer, the scripts have different jobs. Particles help organise the sentence. The verb tends to anchor the end. Politeness reflects relationships and situations. And context helps speakers avoid saying things that everyone already understands.
Sarah: Būtent.
Sarah: Exactly.
Japonų kalba kai kuriais atžvilgiais iš tiesų sudėtinga. Kandži išmokti reikia laiko. Gramatika verčia anglakalbius konstruoti sakinius kitaip. Formalioji kalba gali tapti sudėtinga.
Japanese is difficult in some very real ways. Learning kanji takes time. Grammar asks English speakers to build sentences differently. Formal language can become complicated.
Tačiau tai, kas nepažįstama, nebūtinai yra nelogiška.
But unfamiliar doesn't mean illogical.
Pradėjus matyti dėsningumus, bauginantis puslapis virsta sistema, kurią pamažu galima išmokti skaityti.
Once you start seeing the patterns, that intimidating page becomes a system you can gradually learn to read.
O ilgainiui galbūt pavyksta bent truputį perskaityti ir aplink ją tvyrantį orą.
And eventually, perhaps, you start reading a little of the air around it too.
Ben: Tai puiki vieta užbaigti.
Ben: That's a perfect place to finish.
Sarah, ačiū už pokalbį.
Sarah, thank you for joining us.
Sarah: Buvo malonu, Benai.
Sarah: It was my pleasure, Ben.
Ben: Ačiū ir visiems klausytojams. Iki kito susitikimo laidoje „Vocafy: kalba realiame gyvenime“.
Ben: And thanks to everyone listening. We'll see you next time on Vocafy Language in Real Life.