Ben: Sveiki sugrįžę į „Vocafy išsamiai“ – Jūsų gidą, padedantį kalbų mokytis sumaniau. Aš – Ben, o kartu su manimi – mūsų nuolatinė kalbų ekspertė Clara.
Clara: Sveiki, Benai. Malonu sugrįžti.
Ben: Clara, šiandien kalbame apie tarimą. Manau, tai viena iš tų sričių, kuriose besimokantieji gali būti stebėtinai griežti sau.
Galite mokėti žodžius, suprasti gramatiką, sekti pokalbio eigą, o tada išgirstate, kaip kalbate, ir pagalvojate: „Kodėl vis dar skambu taip kitaip?“
Clara: Tikrai taip. Ir pirmiausia verta pasakyti, kad kitoks skambesys nebūtinai yra problema.
Akcentas nereiškia, kad kalbate neaiškiai. Galite kalbėti su ryškiu akcentu, o kiti vis tiek Jus labai lengvai supras.
Ben: Vadinasi, tikslas nebūtinai turėtų būti skambėti lygiai kaip gimtakalbiui?
Clara: Nebent tai Jums asmeniškai labai svarbus tikslas. Daugumai besimokančiųjų prasmingiau siekti kalbėti aiškiai ir laisvai, kad kiti suprastų be didelių pastangų.
Džiugu, kad praktikuojantis tarimą galima pagerinti net ir suaugus.
Ben: Kodėl tuomet tai gali atrodyti taip sunku? Jei girdžiu, kaip kas nors taria žodį, kodėl negaliu jo tiesiog atkartoti?
Clara: Nes klausa iš tiesų nėra neutrali.
Pirmaisiais gyvenimo metais smegenys išmoksta itin gerai atpažinti mus supančių kalbų garsų modelius. Tai labai naudinga, nes padeda greitai apdoroti kalbą.
Tačiau vėliau, pradėjus mokytis kitos kalbos, smegenys nepažįstamus garsus gali priskirti jau turimoms kategorijoms.
Ben: Vadinasi, du garsai, vienam kalbėtojui akivaizdžiai skirtingi, kitam gali skambėti beveik vienodai?
Clara: Būtent.
Jei gimtojoje kalboje žmonės neskiria tam tikrų garsų, iš pradžių smegenys abu juos gali laikyti jau pažįstamo garso variantais.
Štai kodėl tarimo lavinimas kartais prasideda nuo klausymo. Prieš išmokstant juos nuosekliai tarti skirtingai, naudinga geriau išgirsti jų skirtumą.
Ben: Taigi tarimo lavinimas iš dalies yra ir klausos lavinimas.
Clara: Tikrai taip.
Tačiau yra ir kita pusė: kalbėjimas – fizinis veiksmas.
Kalbant gimtąja kalba, liežuvis, lūpos, žandikaulis ir balsas tūkstančius kartų atlieka tuos pačius veiksmus. Ilgainiui jie tampa greiti ir automatiški.
Naujoje kalboje gali tekti laikyti liežuvį neįprastoje vietoje, kitaip suformuoti balsį, kitaip ištarti priebalsį ar kirčiuoti neįprastu būdu.
Ben: Tai paaiškina keistą patirtį: žinote, kaip garsas turėtų skambėti, bet burna vis tiek taria ką kita.
Clara: Būtent. Tai ne vien informacijos mokymasis. Kartu formuojate naujus suvokimo ir judesių modelius.
Todėl tarimas paprastai gerėja kartojant, o vien paaiškinimų nepakanka.
Ben: Kalbėdami apie tarimą, žmonės dažnai sutelkia dėmesį į atskirus garsus. Ar tuo viskas ir apsiriboja?
Clara: Visai ne.
Atskiri balsiai ir priebalsiai, žinoma, svarbūs. Kalbininkai tai dažnai vadina segmentiniais požymiais.
Tačiau svarbus ir bendras kalbos skambesys: kur tenka kirtis, kaip žodžiai susijungia, koks sakinio ritmas ir kaip balsas kyla bei leidžiasi. Kalbininkai visa tai dažnai vadina prozodija arba suprasegmentiniais požymiais.
Ben: „Kalbos muzika.“
Clara: Tai taiklus palyginimas.
Įsivaizduokite, kad žmogus gana taisyklingai ištaria kiekvieną garsą, tačiau visus skiemenis pabrėžia visiškai vienodai.
Patys žodžiai gal ir būtų formaliai taisyklingi, bet sakinį vis tiek galėtų būti sunku suprasti.
Kita vertus, ryškus akcentas netrukdo labai veiksmingai bendrauti, jei ritmas, kirtis ir frazavimas padeda lengvai suprasti kalbą.
Ben: Vadinasi, nebūtinai verta visas pastangas skirti kiekvienam menkiausiam garsui ištobulinti.
Clara: Taip. Kai kurie tarimo skirtumai bendraujant daug svarbesni už kitus.
Naudingas klausimas ne visada yra: „Ar skambu lygiai taip pat kaip pavyzdyje?“
Kartais geriau klausti: „Ar žmonės mane lengvai supranta, o jei ne – kas jiems trukdo?“
Ben: Gerai. Tad kaip praktiškai reikėtų lavinti tarimą?
Clara: Vieno stebuklingo metodo nėra, tačiau labai praktiška tokia seka: klausykitės, bandykite, palyginkite, pakoreguokite ir bandykite dar kartą.
Pradėkite nuo aiškaus tarimo pavyzdžio ir įdėmiai jo klausykitės. Atkreipkite dėmesį ne tik į patį žodį, bet ir į garsą, kurį bandote ištarti, kirčiavimą ar visos frazės ritmą.
Tada ištarkite patys.
Ben: Ir įrašyti?
Clara: Įrašymas gali būti itin naudingas, nes kalbant savo balsas skamba ne visai taip pat, kaip vėliau įraše.
Kai pakaitomis klausotės savo įrašo ir pavyzdžio, skirtumus dažnai pastebėti daug lengviau.
Ben: Taip, šis jausmas man tikrai pažįstamas. Kartais net skausmingai.
Clara: Daugeliui iš mūsų.
Tačiau pastebėti skirtumą naudinga. Kitas klausimas – ką keisti.
Štai čia ypač praverčia grįžtamasis ryšys. Užuot tą patį kartojus dvidešimt kartų ir tikėjusis, kad pagerės, naudingas grįžtamasis ryšys nukreipia dėmesį į konkrečią problemą.
Gal vienas garsas neaiškus. Gal kirtis tenka neįprastai vietai. Gal sakinį tariate po vieną žodį, o ne kaip vientisą frazę.
Ben: Ir dabar čia gali padėti technologijos.
Clara: Taip. Automatinė sakytinės kalbos analizė tapo daug naudingesnė mokantis kalbų.
Ji kalbos neįvertina nepriekaištingai, todėl automatinių balų nereikėtų laikyti absoliučia tiesa. Tačiau technologijos leidžia savarankiškai praktikuojantis dažnai ir iš karto gauti grįžtamąjį ryšį – anksčiau už pamokos ribų tokios galimybės beveik nebuvo.
Tarimo lavinimo kompiuteriu ir kalbos atpažinimo priemonių tyrimai rodo, kad tokia praktika gali padėti, ypač kai grįžtamasis ryšys pateikia konkrečių pastabų, o ne tik nurodo, ar tarimas teisingas, ar klaidingas.
Ben: Kaip Vocafy pritaiko šią idėją?
Clara: Vienas veiksmingas būdas – tarimą lavinti su kalbine medžiaga, kurios jau mokotės, o ne su nesusijusiu tarimo pratimų sąrašu.
Vocafy galite naudoti žodžius ir sakinius iš savo mokymosi medžiagos. Išklausote tarimo pavyzdį, įrašote, kaip tariate tą pačią medžiagą, ir palyginate, ką girdite.
Kai prireikia daugiau informacijos, tarimo analizė pateikia papildomą grįžtamąjį ryšį ir padeda nuspręsti, į ką toliau sutelkti dėmesį.
Ben: Vadinasi, svarbu ne tiesiog gauti balą ir eiti toliau, o tai, kaip panaudojate grįžtamąjį ryšį.
Clara: Būtent.
Vien balas tarimo neišmoko.
Mokymasis vyksta tada, kai grįžtamasis ryšys padeda ką nors pastebėti, tada pakoreguojate tarimą ir bandote dar kartą.
Ben: Tai labiau primena ne testo laikymą, o mokymąsi groti instrumentu.
Clara: Šis palyginimas daug taiklesnis.
Juk negalima tikėtis išmokti sudėtingo gitaros akordo vien perskaičius, kur laikyti pirštus. Aprašymas padeda, bet galiausiai pirštai turi kartoti judesį.
Kalbėjimo mokomės panašiai.
Ir klausa šiame procese svarbi. Kuo jautriau girdite kalbos garsus ir modelius, tuo geriau pastebite savo tarimo skirtumus.
Ben: Taigi „mano akcentas“ nėra viena didžiulė tarimo problema. Tarimą sudaro daugybė mažesnių dalykų, kuriuos iš tiesų galima lavinti.
Clara: Būtent.
Vienas balsis čia. Sunkus priebalsis ten. Kirčiavimo modelis. Sakinio ritmas. Frazė, kurią dešimt kartų ištariate sunkiai, o vienuoliktą – jau lengviau.
Šie maži pokyčiai kaupiasi.
Ben: Ir likęs akcentas nereiškia nesėkmės.
Clara: Tikrai ne.
Akcentai yra natūrali kalbos dalis. Paprastai naudingiau siekti tokio aiškumo, kad tarimas padėtų bendrauti, o ne trukdytų.
Jei norite priartėti prie konkretaus tarimo pavyzdžio, galite ir toliau to siekti. Tačiau teisę kalbėti turite ir be tobulo mėgdžiojimo.
Ben: Man patinka toks požiūris.
Atidžiau klausykitės, lavinkite tai, kas iš tiesų svarbu, pasitelkite grįžtamąjį ryšį, kad suprastumėte, ką keisti, ir kartokite, kol naująjį modelį atkartoti taps lengviau.
Clara: Būtent. Tarimas tobulėja skiriant jam dėmesio ir praktikuojantis, o ne laukiant, kol kaip nors pasitaisys savaime.
Ben: Clara, ačiū. Manau, toks požiūris į tarimą daug mažiau gąsdina.
Clara: Prašom.
Ben: O visiems, kurie klausosi: šiandien pasirinkite vieną žodį ar sakinį, atidžiai jo pasiklausykite, įrašykite savo tarimą ir pabandykite dar kartą. Galbūt išgirsite daugiau, nei tikitės.