Kas yra kartojimas iš paskos?
Paprasčiausias kartojimo iš paskos pratimas atrodo taip:
- Paleiskite trumpą garso įrašą kalba, kurios mokotės.
- Atidžiai klausykitės kalbėtojo.
- Beveik iš karto kartokite tai, ką girdite, nelaukdami sakinio pabaigos.
- Stenkitės atkartoti ne tik žodžius, bet ir kalbėtojo ritmą, kirčius bei intonaciją.
Iš esmės sekate balsą tarsi jo šešėlis.
Tai skiriasi nuo įprasto pratimo „klausykite ir kartokite“. Atliekant tokį pratimą, paprastai pirmiausia išklausote sakinį, padarote pauzę ir tik tada jį pakartojate. Kartojant iš paskos, klausymasis ir kalbėjimas vyksta vienu metu.
Dėl to pratimas tampa sunkesnis, tačiau kartu keičiasi ir tai, į ką kreipiate dėmesį.
Kokius įgūdžius iš tiesų lavinate?
Kartojimas iš paskos dažnai pristatomas kaip bendras metodas kalbos sklandumui ugdyti. Vis dėlto naudingiau jį laikyti tiksliniu pratimu konkretiems kalbėjimo ir klausymo įgūdžiams lavinti.
Tarimas
Stengdamiesi kuo tiksliau mėgdžioti kalbą, pradedate pastebėti detales, kurias lengva praleisti vien skaitant.
Kur kalbėtojas deda kirtį? Kuriuos skiemenis taria silpniau? Kokie garsai susijungia ties žodžių ribomis? Kur balsas kyla ar leidžiasi?
Nuolat mėgdžiodami turite galimybę ne tik atpažinti šias ypatybes, bet ir patys jas atkartoti.
Nebūtina siekti visiškai atsikratyti akcento. Naudingesnis tikslas – kalbėti aiškiau, suprantamiau ir lengviau.
Ritmas ir intonacija
Kalba neskamba kaip atskirai tariamų žodyno žodžių seka.
Natūraliai kalbėdami vienus žodžius pabrėžiame labiau nei kitus. Garsus trumpiname, jungiame arba tariame silpniau. Sakinių kirčio ir balso aukščio kaita padeda perteikti prasmę bei kalbėtojo požiūrį.
Šias ypatybes dažnai apibendrintai vadiname prozodija.
Kartojimas iš paskos leidžia jas lavinti praktiškai, nes mėgdžiojate ištisas kalbos atkarpas, o ne atskirai tariate pavienius garsus.
Rišlios kalbos klausymasis
Atpažinti užrašytą žodį dar nereiškia, kad atpažinsite jį pokalbyje.
Natūralioje kalboje žodžiai skamba kitaip. Jie susilieja, nekirčiuoti skiemenys tampa mažiau ryškūs, o pažįstami posakiai gali nuskambėti gerokai greičiau, nei tikitės.
Mėginant kartoti iš paskos, šios spragos iš karto išryškėja. Jei vis toje pačioje vietoje nebespėjate sekti įrašo, galbūt dar nepakankamai aiškiai girdite tam tikrą tarimo ar ritmo ypatybę.
Todėl kartojimas iš paskos naudingas ne tik kalbėjimui, bet ir klausymui lavinti.
Sklandesnis kalbėjimas
Kartojimas iš paskos taip pat leidžia mokytis tarti ilgesnes kalbos atkarpas kaip vientisus junginius.
Pavyzdžiui:
Kiek žinau…
arba:
Norėčiau paklausti, ar galėtumėte…
Nuolat kartojant tokius posakius natūralios kalbos kontekste, jų skambesys ir ritmas tampa vis labiau pažįstami.
Tai savaime dar nereiškia, kad spontaniškai juos vartosite pokalbyje. Tam taip pat reikia progų savarankiškai prisiminti ir vartoti žodžius bei posakius. Tačiau kartojimas iš paskos gali padėti lengviau ištarti pažįstamus junginius, kai jų prireikia.
Kaip pradėti praktiškai
Ilgų užsiėmimų nereikia. Iš tiesų trumpa ištrauka, kurią atidžiai kartojate, dažniausiai duoda daugiau naudos nei bandymas dešimt minučių sekti sudėtingą kalbą.
1. Pasirinkite trumpą, įveikiamą ištrauką
Pradėkite, pavyzdžiui, nuo 20–60 sekundžių kalbos įrašo.
Medžiaga turėtų būti pakankamai suprantama, kad galėtumėte sutelkti dėmesį į jos skambesį, o ne visas pastangas skirti prasmei išsiaiškinti.
Jei įrašas atrodo neįveikiamai greitas, pasirinkite lengvesnį arba laikinai sumažinkite atkūrimo greitį.
2. Pirmiausia supraskite turinį
Vieną kartą išklausykite įrašą nebandydami kartoti iš paskos.
Jei turite įrašo tekstą, perskaitykite jį ir išsiaiškinkite nepažįstamus žodžius bei posakius. Įsitikinkite, kad bent iš esmės suprantate, ką sako kalbėtojas.
Kartoti nesuprantamų garsų srautą nėra itin naudinga.
3. Įsiklausykite į sakinio skambesį
Dar kartą paleiskite ištrauką ir atkreipkite dėmesį ne vien į atskirus žodžius.
Pastebėkite:
- kuriuos žodžius kalbėtojas pabrėžia;
- kur daro pauzes;
- kaip žodžiai jungiasi tarpusavyje;
- kurie skiemenys skamba silpniau;
- kaip sakinyje kinta balso aukštis.
Kad išgirstumėte šiuos dėsningumus, nereikia išmanyti specialių fonetikos terminų.
4. Kartokite iš paskos remdamiesi tekstu
Dabar vėl paleiskite įrašą ir pradėkite kalbėti kartu, vos atsilikdami nuo kalbėtojo.
Iš pradžių laikykite įrašo tekstą prieš akis.
Nesustokite kiekvieną kartą suklydę. Stenkitės išlaikyti ritmą ir tęsti. Jei kuri nors vieta nuolat kelia sunkumų, išskirkite tą trumpesnę atkarpą ir kartokite ją atskirai.
5. Pabandykite be teksto
Kai ištrauka taps pažįstama, atidėkite įrašo tekstą į šalį.
Dabar teks labiau remtis tuo, ką iš tikrųjų girdite.
Jei be teksto staiga pasidaro sunku, tai naudinga užuomina: galbūt labiau remiatės tekstu nei girdima kalba.
6. Retkarčiais įrašykite savo balsą
Klausantis savo įrašo, skirtumai gali išryškėti stebėtinai aiškiai.
Palyginkite savo įrašą su originalu. Užuot klausę vien „Ar kalbu kaip žmogus, kuriam ši kalba gimtoji?“, įsiklausykite į konkretesnius dalykus:
- Ar pabrėžiu tą pačią sakinio dalį?
- Ar darau pauzes neįprastose vietose?
- Ar kalbu gerokai labiau skiemenuodamas?
- Ar yra garsas arba žodžių jungtis, kurios nuolat nepavyksta atkartoti?
- Ar pavyksta išlaikyti maždaug tokį patį ritmą?
Pasirinkite vieną ar du skirtumus, kuriuos norite sumažinti, užuot bandę viską atkartoti iš karto.
Nesistenkite visko atkartoti tobulai
Viena dažnų klaidų kartojant iš paskos – manyti, kad originalų įrašą privalote atkartoti visiškai tiksliai.
Taip pratimas labai greitai gali pradėti kelti nusivylimą.
Verčiau kiekvieną kartą sutelkite dėmesį į vis kitą dalyką.
Kartodami vieną kartą, susitelkite į ritmą.
Kitą kartą įsiklausykite, kurias sakinio vietas kalbėtojas pabrėžia.
Tada pasipraktikuokite tarti sudėtingą garsą arba vientisai skambančią frazę.
Galiausiai pabandykite natūraliau atkartoti visą ištrauką.
Taip kartojimas tampa tikslinga praktika, o ne vien to paties sakymu vėl ir vėl.
Kaip pasirinkti tinkamą sudėtingumą
Kartojimas iš paskos duoda gerokai mažiau naudos, kai medžiaga gerokai viršija dabartinį Jūsų kalbos lygį.
Jei beveik nieko nesuprantate ir nuolat nebespėjate paskui kalbėtoją, daugiausia pastangų skiriate vien bandymui neatsilikti nuo įrašo.
Jei dar turite mažiau patirties, rinkitės:
- trumpesnes ištraukas;
- aiškią kalbą;
- pažįstamą žodyną;
- įrašą su tekstu;
- lėtesnį atkūrimą, kai jo reikia.
Gerėjant klausymo įgūdžiams, galite palaipsniui pereiti prie greitesnės ir natūralesnės kalbos įrašų.
Nėra konkretaus kalbos lygio, nuo kurio kartojimas iš paskos staiga pradeda veikti. Svarbiausia, ar pasirinkta medžiaga suteikia realią galimybę atidžiai klausytis ir ją atkartoti.
Kartojimas iš paskos – pratimas, ne pokalbis
Svarbu nepamiršti vieno šio metodo apribojimo.
Kartojant iš paskos, žodžius už Jus jau parinko kitas žmogus.
Nereikia spręsti, ką pasakyti, prisiminti žodžių, kurti savo sakinio ar atsakyti kitam žmogui. Tai esminės tikro pokalbio dalys, kurių kartojimas iš paskos tiesiogiai nelavina.
Todėl net ir labai veiksminga kartojimo iš paskos praktika negali pakeisti savarankiško kalbėjimo.
Naudinga derinti šiuos veiksmus:
klausykitės → kartokite iš paskos → atkartokite iš atminties → vartokite
Pirmiausia išgirskite kalbą. Tada ją mėgdžiokite. Vėliau pabandykite atkartoti naudingas frazes be įrašo. Galiausiai vartokite jas savo sakiniuose arba pokalbyje.
Kiekvienas žingsnis lavina šiek tiek kitokius įgūdžius.
Kaip kartoti iš paskos naudojantis Vocafy
Vocafy gali palengvinti tokią praktiką, nes tekstą, garso įrašą ir kalbinę medžiagą, kurią norite išmokti, galite turėti vienoje vietoje.
Galite naudoti savo įkeltą turinį, rinktis tai, kas Jus domina, arba Jūsų lygiui sukurtą medžiagą. Prieš kartodami iš paskos, galite perskaityti ir suprasti ištrauką, pasiklausyti jos garso įrašo ir išsaugoti naudingus žodžius ar frazes, prie kurių norėsite grįžti vėliau.
Tada pasirinkite trumpą atkarpą ir kartokite ją kelis kartus.
Svarbiausia ne įrankis ir net ne metodo pavadinimas „shadowing“. Svarbu, ką darote su medžiaga: atidžiai klausotės, tikslingai mėgdžiojate, pastebite skirtumus ir bandote dar kartą.
Kartojimo iš paskos vieta mokantis kalbų
Kartojimas iš paskos nėra trumpas kelias į sklandų kalbėjimą ir neišmokys visko, ko reikia norint kalbėti.
Tačiau jis itin veiksmingai padeda sutelkti dėmesį į tai, kaip iš tikrųjų skamba kalba.
Skaitydami matote žodžius. Klausydamiesi juos girdite. Kartodami iš paskos, mėginate atkurti tai, ką girdite, kol skambesys dar tebėra ausyse.
Trumpi, tikslingi užsiėmimai gali paversti šį metodą vertingu tiltu tarp sakytinės kalbos supratimo ir gebėjimo patiems kalbėti aiškiau bei natūraliau.
