Paprastas įvairių kalbų gramatikos vadovas
Gramatika dažnai atrodo sudėtingesnė, nei yra iš tikrųjų. Viena iš priežasčių – skirtingus sakinio sandaros lygmenis įvardijame skirtingais terminais, bet ne visada paaiškiname, kaip tie lygmenys siejasi.
Daiktavardis nėra tas pats, kas veiksnys.
Veiksmažodis nebūtinai sudaro visą predikatą.
Būdvardis ne visada eina tiesiai prieš daiktavardį.
O sakinio veiksnys ne visada žymi asmenį, sąmoningai atliekantį veiksmą.
Gera žinia ta, kad viena paprasta skirtis gali gerokai palengvinti daugelio gramatikos paaiškinimų supratimą.
Nagrinėdami žodį ar žodžių junginį, užduokite du atskirus klausimus:
Kokio tipo tai elementas?
ir:
Kokią funkciją jis atlieka šiame sakinyje?
Pirmasis klausimas susijęs su kalbos dalimis, dar vadinamomis žodžių klasėmis.
Antrasis – su funkcijomis sakinyje, arba gramatinėmis funkcijomis.
Šie dalykai susiję, bet nėra tapatūs.
Pirmasis lygmuo: kokiai kalbos daliai priklauso žodis?
Žodžius galima grupuoti pagal tai, kaip jie vartojami kalboje.
Šios grupės tradiciškai vadinamos kalbos dalimis.
Daugelį jų tikriausiai jau žinote.
Trumpa abiejų lygmenų apžvalga
Prieš gilinantis į detales, verta abu lygmenis palyginti.
Žodžių klasės: kokio tipo tai elementas?
Šie terminai nusako gramatinį žodžio tipą.
- Daiktavardis: įvardija asmenį, vietą, daiktą, įvykį ar idėją
Sarah (Sara), city (miestas), book (knyga), meeting (susitikimas), freedom (laisvė) - Veiksmažodis: reiškia veiksmą, įvykį, būseną ar santykį
run (bėgti), call (skambinti), happen (nutikti), know (žinoti), be (būti) - Būdvardis: nusako ypatybę ar požymį
large (didelis), interesting (įdomus), tired (pavargęs) - Prieveiksmis: gali reikšti laiką, vietą, būdą, dažnumą ar laipsnį
yesterday (vakar), here (čia), slowly (lėtai), often (dažnai), very (labai) - Įvardis: nurodo asmenį ar daiktą, jo dar kartą neįvardydamas
I (aš), she (ji), it (jis, ji), they (jie, jos), someone (kažkas) - Determinatorius: padeda nurodyti, suskaičiuoti ar patikslinti tai, ką žymi daiktavardis
a (nežymimasis artikelis), the (žymimasis artikelis), this (šis), my (mano), some (keli), three (trys) - Prielinksnis: reiškia vietos, laiko, krypties, buvimo kartu ar kitą santykį
in (viduje, į), after (po), to (į, pas), with (su) - Jungtukas: jungia žodžius, žodžių junginius ar sakinius
and (ir), but (bet), because (nes), although (nors)
Funkcijos sakinyje: ką šis elementas čia atlieka?
Šie terminai nusako, kaip žodis ar žodžių junginys veikia konkrečiame sakinyje.
- Veiksnys: asmuo, daiktas ar idėja, apie kuriuos sakinyje pasakoma pagrindinė mintis
Sarah called Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“ - Predikatas (tarinys plačiąja prasme): tai, kas sakinyje pasakoma apie veiksnį
Sarah called Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“ - Papildinys: asmuo ar daiktas, kurį tiesiogiai paliečia veiksmažodžiu nusakomas įvykis arba kuris glaudžiai su juo susijęs
Sarah called Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“ - Komplementas: papildo arba patikslina veiksnio, papildinio ar kitos sakinio dalies reikšmę
Daniel is a teacher. – „Danielis yra mokytojas.“
Sarah seems tired. – „Sara atrodo pavargusi.“ - Modifikatorius: suteikia papildomos informacijos apie kitą žodį ar žodžių junginį
the new student – „naujas studentas“
the book on the table – „knyga ant stalo“ - Aplinkybė: nusako laiką, vietą, būdą, priežastį, tikslą ar panašias aplinkybes
Sarah called yesterday. – „Sara paskambino vakar.“
They met in Budapest. – „Jie susitiko Budapešte.“
Esminis skirtumas paprastas:
Žodžio klasė parodo, kokio tipo tai elementas. Funkcija sakinyje parodo, ką jis tame sakinyje atlieka.
Daiktavardžiai
Daiktavardžiai paprastai įvardija žmones, gyvūnus, vietas, daiktus, įvykius ar idėjas.
Sarah (Sara), teacher (mokytojas), dog (šuo), London (Londonas), table (stalas), meeting (susitikimas), freedom (laisvė)
Veiksmažodžiai
Veiksmažodžiai paprastai reiškia veiksmus, įvykius, būsenas ar santykius.
run (bėgti), call (skambinti), happen (nutikti), know (žinoti), exist (egzistuoti), be (būti)
Ne kiekvienas veiksmažodis nusako matomą veiksmą.
Pavyzdžiui, sakinyje:
Daniel knows the answer. – „Danielis žino atsakymą.“
„Knows“ yra veiksmažodis, nors Danielis fiziškai nieko nedaro.
Būdvardžiai
Būdvardžiai nusako ypatybes ar požymius.
tall (aukštas), interesting (įdomus), difficult (sunkus), blue (mėlynas)
Jie dažnai eina prieš daiktavardį:
an interesting book – „įdomi knyga“
Tačiau jie gali eiti ir po tokių veiksmažodžių kaip „be“ (būti) ar „seem“ (atrodyti):
The book is interesting. – „Knyga yra įdomi.“
Prieveiksmiai
Prieveiksmiai gali reikšti laiką, vietą, būdą, dažnumą, laipsnį ar kalbėtojo požiūrį.
yesterday (vakar), here (čia), slowly (lėtai), often (dažnai), very (labai), probably (tikriausiai)
Pavyzdžiai:
Sarah arrived yesterday. – „Sara atvyko vakar.“
Daniel answered slowly. – „Danielis atsakė lėtai.“
The answer is probably correct. – „Atsakymas tikriausiai teisingas.“
Įvardžiai
Įvardžiai nurodo žmones ar daiktus, jų dar kartą neįvardydami.
I (aš), you (Jūs), she (ji), he (jis), it (jis, ji), we (mes), they (jie, jos), someone (kažkas)
Užuot kartoję:
Sarah called Daniel. Sarah spoke to Daniel. – „Sara paskambino Danieliui. Sara kalbėjosi su Danieliu.“
galime sakyti:
Sarah called Daniel. She spoke to him. – „Sara paskambino Danieliui. Ji kalbėjosi su juo.“
Determinatoriai
Determinatoriai padeda nurodyti, apie kurį daiktą kalbame, kiek jų yra arba kam jie priklauso.
a (nežymimasis artikelis), the (žymimasis artikelis), this (šis), those (tie), my (mano), every (kiekvienas), some (keli)
Pavyzdžiai:
the book – „knyga“
my phone – „mano telefonas“
those students – „tie studentai“
Prielinksniai
Prielinksniai reiškia vietos, laiko, krypties, priemonės ir daugelį kitų santykių.
in (viduje, į), on (ant), at (prie, ties), with (su), from (iš, nuo), to (į, pas), after (po)
Pavyzdžiai:
in the room – „kambaryje“
after lunch – „po pietų“
with Daniel – „su Danieliu“
Jungtukai
Jungtukai jungia žodžius, žodžių junginius ar ištisas mintis.
and (ir), but (bet), or (arba), because (nes), although (nors)
Pavyzdys:
Sarah stayed home because she was tired. – „Sara liko namuose, nes buvo pavargusi.“
Šios kategorijos nusako, kokio tipo gramatinis elementas yra žodis.
Tačiau jos dar nepasako, kokią funkciją žodis atlieka konkrečiame sakinyje.
Antrasis lygmuo: kokią funkciją jis atlieka?
Dabar panagrinėkite šį sakinį:
Sarah called Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“
Jo žodžius galime apibūdinti pagal kalbos dalį:
- „Sarah“ yra tikrinis daiktavardis;
- „called“ yra veiksmažodis;
- „Daniel“ yra tikrinis daiktavardis.
Tačiau galime apibūdinti ir jų funkcijas:
- „Sarah“ yra veiksnys;
- „called Daniel“ sudaro pagrindinį predikatą;
- „Daniel“ yra papildinys.
Tai funkcijos sakinyje, o ne kalbos dalys.
Veiksnys
Veiksnys yra elementas, apie kurį gramatiškai organizuojamas sakinys.
Jis dažnai žymi veiksmą atliekantį asmenį ar daiktą:
Sarah opened the window. – „Sara atidarė langą.“
Tačiau ne visada:
The window opened. – „Langas atsidarė.“
Daniel is tired. – „Danielis yra pavargęs.“
Sarah heard a noise. – „Sara išgirdo triukšmą.“
Langas nieko nedaro sąmoningai. Sakinys apie Danielį nusako jo būseną. Sara garsą išgirsta, o ne sąmoningai atlieka veiksmą.
Vis dėlto gramatiškai visi jie yra veiksniai.
Pradedantiesiems pravers toks apibrėžimas:
Veiksnys žymi asmenį, daiktą ar idėją, apie kuriuos sakinyje pasakoma pagrindinė mintis.
Šis apibrėžimas nėra tobulas visoms kalboms, tačiau jis patikimesnis už teiginį, kad veiksnys visada „atlieka veiksmą“.
Predikatas
Predikatas ką nors pasako apie veiksnį.
Sarah called Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“
The window opened. – „Langas atsidarė.“
Daniel is tired. – „Danielis yra pavargęs.“
Sarah became a doctor. – „Sara tapo gydytoja.“
Predikatas gali reikšti veiksmą, įvykį, būseną, ypatybę, tapatybę ar pokytį.
Papildinys
Papildinys glaudžiai susijęs su veiksmažodžiu ir dažnai žymi asmenį ar daiktą, kurį paliečia įvykis.
Sarah called Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“
Daniel opened the window. – „Danielis atidarė langą.“
They discussed the problem. – „Jie aptarė problemą.“
Modifikatorius
Modifikatorius suteikia papildomos informacijos apie kitą elementą.
the new student – „naujas studentas“
Daniel’s old phone – „senas Danielio telefonas“
the book on the table – „knyga ant stalo“
Modifikatoriai gali būti pavieniai žodžiai arba ilgesni žodžių junginiai.
Aplinkybė
Aplinkybė nusako laiką, vietą, būdą, priežastį, tikslą ar kitas veiksmo aplinkybes.
Sarah called yesterday. – „Sara paskambino vakar.“
They met in Budapest. – „Jie susitiko Budapešte.“
Daniel answered carefully. – „Danielis atsakė apgalvotai.“
We stayed home because it was raining. – „Likome namuose, nes lijo.“
Svarbi detalė: aplinkybė nebūtinai turi būti prieveiksmis.
Palyginkite:
Sarah called yesterday. – „Sara paskambino vakar.“
Sarah called after lunch. – „Sara paskambino po pietų.“
Sarah called last week. – „Sara paskambino praėjusią savaitę.“
Šių pasakymų gramatinė forma skiriasi:
- „yesterday“ yra prieveiksmis;
- „after lunch“ yra prielinksninis junginys;
- „last week“ yra daiktavardinis junginys.
Tačiau visi trys atlieka panašią funkciją sakinyje: pasako, kada Sara paskambino.
Tai pačiai kalbos daliai priklausantys žodžiai gali atlikti skirtingas funkcijas
Pažvelkite į vardą „Daniel“:
Daniel called Sarah. – „Danielis paskambino Sarai.“
Sarah called Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“
Sarah spoke to Daniel. – „Sara kalbėjosi su Danieliu.“
This is Daniel’s book. – „Tai Danielio knyga.“
Visuose sakiniuose „Daniel“ yra tikrinis daiktavardis.
Tačiau jo funkcija keičiasi:
- veiksnys;
- papildinys;
- prielinksninio junginio dalis;
- savininką žymintis elementas.
Tai ir yra pagrindinė mintis:
Kalbos dalis parodo, kokio tipo tai elementas. Funkcija sakinyje parodo, ką jis čia atlieka.
Tas pats principas galioja ir būdvardžiams.
the tired student – „pavargęs studentas“
The student is tired. – „Studentas yra pavargęs.“
Abiejuose angliškuose pavyzdžiuose „tired“ yra būdvardis.
Pirmajame jis apibūdina daiktavardį „student“.
Antrajame jis padeda sudaryti teiginį apie studentą.
Kalbos dalis nesikeičia, tačiau žodžio vieta sakinio sandaroje pasikeičia.
Kartais gali pasikeisti net kalbos dalis
Anglų kalboje ši skirtis tampa dar įdomesnė, nes ta pati rašytinė žodžio forma kartais gali priklausyti skirtingoms žodžių klasėms.
Panagrinėkite žodį „call“:
I received a call. – „Sulaukiau skambučio.“
Please call me. – „Prašau man paskambinti.“
Pirmajame sakinyje „call“ yra daiktavardis.
Antrajame – veiksmažodis.
Arba žodį „email“:
I sent an email. – „Išsiunčiau el. laišką.“
Please email the document. – „Prašau atsiųsti dokumentą el. paštu.“
Arba „clean“:
a clean room – „švarus kambarys“
Please clean the room. – „Prašau išvalyti kambarį.“
Anglų kalboje žodžiai dažnai gali pereiti į kitą kalbos dalį be jokios matomos galūnės.
Tai reiškia, kad net į klausimą „Kokia tai kalbos dalis?“ kartais neįmanoma atsakyti be platesnio konteksto.
Tiksliau būtų klausti:
Kaip šis žodis vartojamas šiame sakinyje?
Kaip suprasti, kas ką daro?
Supratus skirtumą tarp kalbos dalies ir funkcijos sakinyje, kyla dar vienas klausimas:
Kaip kalba parodo, kuris įvykio dalyvis yra veiksnys, papildinys, gavėjas ar kitas dalyvis?
Kalbos gali pasitelkti įvairias priemones:
- žodžių tvarką;
- prie žodžių pridedamas galūnes;
- prielinksnius ar polinksnius;
- dalelytes;
- veiksmažodžio formų kaitą;
- įvardžių formas;
- specialias sakinio konstrukcijas;
- reikšmę ir kontekstą.
Dauguma kalbų vienu metu pasitelkia kelis iš šių požymių.
Tačiau kiekviena jiems paskirsto skirtingą krūvį.
Anglų kalba: žodžio vieta ypač svarbi
Anglų kalbai paprastai būdinga tokia tvarka:
Veiksnys – veiksmažodis – papildinys (SVO)
Palyginkite:
Sarah called Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“
Daniel called Sarah. – „Danielis paskambino Sarai.“
Angliškuose sakiniuose vardų formos nesikeičia. Kas kam paskambino, parodo jų vieta sakinyje.
Tačiau anglų kalba remiasi ne vien žodžių tvarka.
Užuominų suteikia ir įvardžiai:
She called him. – „Ji paskambino jam.“
He called her. – „Jis paskambino jai.“
Be to, sakinius galima pertvarkyti:
Sarah encouraged Daniel. – „Sara padrąsino Danielį.“
Daniel was encouraged by Sarah. – „Danielis sulaukė Saros padrąsinimo.“
Antrajame sakinyje „Daniel“ tampa gramatiniu veiksniu, nors vis dar žymi padrąsinimo sulaukusį asmenį.
Žodžių tvarka anglų kalboje yra itin svarbi, tačiau ji veikia kartu su įvardžiais, pagalbiniais veiksmažodžiais, prielinksniais ir sakinio sandara.
Prancūzų ir ispanų kalbos: pažįstami modeliai ir svarbūs skirtumai
Prancūzų ir ispanų kalbose dažna ta pati pagrindinė SVO tvarka kaip ir anglų kalboje.
Prancūziškai:
Sarah appelle Daniel. – „Sara skambina Danieliui.“
Ispaniškai:
Sara llamó a Daniel. – „Sara paskambino Danieliui.“
Tačiau abi kalbos pasitelkia ir kitus požymius.
Prancūzų kalboje papildinį reiškiantys įvardžiai paprastai eina prieš veiksmažodį:
Sarah **l’**appelle.
„Sara jam skambina.“
Ispanų kalboje veiksmažodžio galūnė dažnai suteikia informacijos apie veiksnį:
Llamé a Daniel.
„Paskambinau Danieliui.“
Ispaniškame sakinyje nereikia atskiro žodžio „aš“, nes šią informaciją jau perteikia veiksmažodžio forma.
Ispanų kalboje prieš konkretų žmogų žymintį papildinį taip pat dažnai eina „a“:
Sara llamó a Daniel.
Taigi net artimos Europos kalbos tą pačią informaciją perteikia ne visiškai vienodai.
Vokiečių kalba: svarbi ir žodžių tvarka, ir linksniai
Vokiečių kalba padeda suprasti perėjimą nuo anglų kalbos prie kalbų, turinčių turtingesnes linksnių sistemas.
Palyginkite artikelius:
der Mann – „vyras“
den Mann – „vyrą“
Artikelio forma gali padėti nustatyti, ar daiktavardinis junginys atlieka veiksnio, ar papildinio funkciją.
Vokiečių kalboje taip pat galioja griežtos veiksmažodžio vietos taisyklės, ypač pagrindiniuose ir šalutiniuose sakiniuose.
Todėl mokantis vokiečių kalbos reikia atkreipti dėmesį į abu dalykus:
- sakinio elementų vietą;
- artikelių, įvardžių, o kartais ir daiktavardžių ar būdvardžių formų kaitą.
Vokiečių kalba žodžių vieta remiasi mažiau nei anglų, tačiau žodžių tvarka joje toli gražu nėra atsitiktinė.
Vengrų ir rusų kalbos: galūnės perteikia daugiau informacijos
Vengrų ir rusų kalbos linksnius pasitelkia plačiau nei anglų kalba.
Vengrų kalboje tiesioginį papildinį paprastai žymi -t:
Sarah felhívta Danielt.
„Sara paskambino Danieliui.“
Kadangi galūnė rodo, kad „Daniel“ yra papildinys, šis elementas gali persikelti į kitą sakinio vietą netapdamas veiksniu.
Tačiau nauja tvarka gali pakeisti akcentą.
Sakinyje galima išryškinti:
- kas atliko veiksmą;
- ką jis paveikė;
- kuri informacija yra nauja;
- ką norima supriešinti.
Rusų kalboje daiktavardžių, įvardžių ir būdvardžių formos taip pat keičiasi pagal linksnį.
Tai leidžia žodžių tvarką keisti laisviau nei anglų kalboje, tačiau rusų kalboje ji vis tiek parodo, ką norima pabrėžti ir kaip išdėstoma informacija.
Todėl tiksliau sakyti, kad vengrų ir rusų kalbų žodžių tvarka yra lankstesnė, o ne visiškai laisva.
Galūnės nurodo daugelį gramatinių ryšių, o žodžių tvarka dažnai padeda suformuoti perteikiamą mintį.
Mandarinų kinų kalba: mažiau galūnių, daugiau darbo žodžių tvarkai ir kontekstui
Mandarinų kinų kalbai būdinga gana menka žodžių kaityba.
Veiksmažodžiai paprastai nesikeičia pagal veiksnio asmenį, o daiktavardžiai neturi tokios linksnių sistemos kaip rusų ar vengrų kalbose.
Dažniausia pagrindinė tvarka yra SVO:
veiksnys – veiksmažodis – papildinys
Todėl žodžio vieta yra svarbus požymis.
Tačiau mandarinų kinų kalba nėra vien nustatyta tvarka surikiuotų nekintamų žodžių virtinė.
Ji taip pat pasitelkia:
- dalelytes;
- veikslo rodiklius;
- temines konstrukcijas;
- klasifikatorius;
- specialias konstrukcijas;
- kontekstą.
Sakinys gali prasidėti tema, kuri nesutampa su gramatiniu veiksniu. Tam tikrose konstrukcijose papildinys gali eiti ir prieš pagrindinį veiksmažodį.
Mandarinų kinų kalba rodo, kad menka žodžių kaityba netrukdo kalbai turėti turtingą ir aiškiai organizuotą gramatiką.
Japonų ir korėjiečių kalbos: trumpi rodikliai po daiktavardinių junginių
Japonų ir korėjiečių kalbose veiksmažodis paprastai eina sakinio pabaigoje arba netoli jos.
Joms būdinga tokia tvarka:
Veiksnys – papildinys – veiksmažodis
Abi kalbos po daiktavardinių junginių vartoja trumpus elementus, padedančius nustatyti tų junginių funkcijas.
Pavyzdžiui, japonų kalboje:
- „-ga“ paprastai žymi su veiksniu susijusį junginį;
- „-o“ paprastai žymi tiesioginį papildinį;
- „-wa“ dažnai žymi temą arba priešpriešą.
Supaprastintas pavyzdys:
Sara-ga Daniel-o hometa.
„Sara pagyrė Danielį.“
Šie rodikliai padeda parodyti, kokią funkciją atlieka kiekvienas vardas.
Korėjiečių kalba turi panašius veiksnio, papildinio ir temos rodiklius.
Tačiau neformalioje kalboje kalbėtojai kartais juos praleidžia, jei mintis ir taip aiški. Tuomet klausytojai labiau remiasi kontekstu, žodžių tvarka ir bendromis žiniomis.
Tema taip pat ne visada sutampa su veiksniu – tai svarbi abiejų kalbų ypatybė.
Arabų kalba: vienas pavadinimas, skirtingos gramatinės sistemos
Apie arabų kalbą reikia kalbėti šiek tiek atsargiau, nes bendrinė rašytinė arabų kalba ir kasdienės šnekamosios jos atmainos nėra tapačios.
Bendrinė arabų kalba gali pasitelkti:
- žodžių tvarką;
- veiksmažodžio derinimą;
- įvardžių formas;
- prielinksnius;
- linksnių galūnes ypač taisyklingoje kalboje arba tekstuose su visais tarimo ženklais.
Galimos abi tvarkos: veiksmažodis–veiksnys–papildinys ir veiksnys–veiksmažodis–papildinys.
Įprastuose rašytiniuose tekstuose trumpųjų balsių ženklų paprastai nerašoma, todėl dažnai nematyti ir linksnių skirtumų.
Kasdienėse šnekamosiose arabų kalbos atmainose senoji linksnių galūnių sistema taip pat gerokai mažiau svarbi arba jos beveik visai nėra.
Taigi į klausimą „Kaip arabų kalba žymi veiksnį ir papildinį?“ nėra vieno paprasto atsakymo. Jis iš dalies priklauso nuo to, kurią arabų kalbos atmainą turime omenyje.
Hindi kalba: rodikliai po daiktavardžių
Hindi kalboje veiksmažodis paprastai eina sakinio pabaigoje, o po daiktavardžių dažnai eina elementai, vadinami polinksniais.
Anglų kalboje sakoma:
with Daniel – „su Danieliu“
Hindi kalbai būdingas toks bendras modelis:
Daniel with – pažodžiui „Danielis su“
Tam tikri rodikliai taip pat gali žymėti gavėjus, konkrečius papildinius ar veikėjo vaidmenį atliekantį dalyvį tam tikrose būtojo laiko konstrukcijose.
Tačiau šie rodikliai neatsiranda mechaniškai kiekviename sakinyje. Jų vartojimas priklauso nuo įvairių veiksnių:
- ar dalyvis yra žmogus;
- ar jis konkretus arba jau žinomas;
- veiksmažodžio tipo;
- ar įvykį suvokiame kaip užbaigtą.
Hindi kalba puikiai primena, kad gramatines funkcijas skirtingais laikais ir skirtingose konstrukcijose kalbos ne visada žymi vienodai.
Kalbos darbą paskirsto skirtingai
Kyla pagunda kalbas suskirstyti į paprastas priešingų grupių poras:
- kalbos, kurios remiasi žodžių tvarka, ir kalbos, kurios remiasi linksniais;
- griežtos ir laisvos žodžių tvarkos kalbos;
- paprastos ir sudėtingos kalbos.
Tikrovė įdomesnė.
Anglų kalboje labai daug priklauso nuo žodžio vietos.
Vengrų ir rusų kalbose daugiau informacijos perteikia daiktavardžių formos.
Ispanų kalboje šį darbą dalijasi žodžių tvarka, veiksmažodžių galūnės, įvardžiai ir papildinio žymėjimas.
Vokiečių kalba pasitelkia ir žodžių tvarką, ir linksnius.
Mandarinų kinų kalba remiasi žodžių vieta, konstrukcijomis, dalelytėmis ir kontekstu.
Japonų ir korėjiečių kalbose gramatiniai rodikliai dažnai eina po daiktavardžių.
Arabų kalba derina įvairias priemones priklausomai nuo atmainos ir konteksto.
Nė viena kalba nesiremia tik vienu požymiu.
Jos sprendžia panašius bendravimo uždavinius, tik informaciją paskirsto skirtingai.
Į ką verta atkreipti dėmesį mokantis kalbos?
Skaitydami ar klausydamiesi nauja kalba, neapsiribokite pavieniais žodžiais.
Užduokite kelis klausimus apie sakinio sandarą.
Kokio tipo tai elementas?
Ar tai daiktavardis, veiksmažodis, būdvardis, įvardis, prielinksnis ar kita kalbos dalis?
Kokią funkciją jis čia atlieka?
Ar jis yra veiksnys, papildinys, apibūdinimas, modifikatorius, gavėjas, o gal suteikia informacijos apie laiką ir vietą?
Kas parodo šią funkciją?
Atkreipkite dėmesį į:
- žodžio vietą;
- galūnes;
- artikelius;
- įvardžių formas;
- dalelytes;
- prielinksnius ar polinksnius;
- veiksmažodžio formų kaitą;
- platesnį kontekstą.
Ar sakinys neutralus, ar ką nors pabrėžia?
Kitokia žodžių tvarka gali nepakeisti to, kas ką padarė, tačiau gali pakeisti tai, ką kalbėtojas nori išryškinti.
Tai ypač svarbu kalbose, kurioms būdinga lanksti žodžių tvarka.
Pagrindinė mintis
Gramatiką suprasti daug lengviau, kai atskiriame du klausimus:
Kokio tipo tai žodis ar žodžių junginys?
ir:
Kokią funkciją jis atlieka šiame sakinyje?
Daiktavardis savaime nėra veiksnys.
Veiksnys ne visada žymi sąmoningą veikėją.
Būdvardis eina ne tik prieš daiktavardį.
Tą pačią funkciją sakinyje gali atlikti skirtingų tipų žodžių junginiai.
Ir ne visos kalbos tais pačiais požymiais parodo, kas ką padarė ir kam.
Kai į gramatiką pradedame žvelgti kaip į tipų, funkcijų ir jas žyminčių požymių sistemą, ji nebeatrodo kaip ilgas savavališkų taisyklių sąrašas.
Kalbos skirtingos, tačiau klausimai, į kuriuos jos turi atsakyti, stebėtinai panašūs.
Pasigilinkite
Šiame straipsnyje pateikiamas praktinis pagrindinių idėjų žemėlapis. Išsamiau nagrinėjant atsiskleidžia daugiau niuansų, ypač lyginant kalbas, kurių gramatinės sistemos labai skiriasi.
Tęskite pažintį skaitydami pirmąją išsamesnio mūsų straipsnių ciklo dalį:
Joje nagrinėjamos žodžių klasės, funkcijos sakinyje, predikatai, komplementai, semantiniai vaidmenys ir ribos, su kuriomis susiduriame tiesiogiai taikydami anglų kalbos gramatines kategorijas visoms kitoms kalboms.
